Klavesinas.
Turi 1-3 manualus, pedalus, registrų perjungiklius. Klavesino stygos metalinės, nevienodo ilgio, nuo 0,18 iki 0,65 mm storio, ištemptos išilgai klavišų. [1] Paspaudus klavišą stygą užgauna prie svirtelės pritaisyta paukščio plunksna, odinis arba metalinis kabliukas, panašus į plektrą. Atleidus klavišą ant stygos nusileidžia svirtelės viršūnėje pritvirtintas veltinio gabalėlis, kuris nutildo stygą. Klavesino garsas skaidrus, aštrokas, skambesio stiprumas beveik nepriklauso nuo klavišo paspaudimo jėgos. Maksimalus diapazonas 4-5 oktavos. Modernizuotas klavesinas turi 88 klavišus.
Klavesino meistras
Bartolomeo Cristofori
Klavesinas atsirado Vakarų Europoje iš psalteriumo. Seniausias išlikęs klavesino piešinys darytas 1440 m., seniausias aprašymas išlikęs nuo 1511 m. Plačiau vartotas iki XVIII a. pab., vėl išpopuliarėjo XX a. viduryje. Pirmieji klavesinai buvo sparno pavidalo, vėlesni panašūs į stačiakampį laisvąjį klavikordą. Apie XV a. nusistojo sparno forma. Didelius koncertinius klavesinus statydavo ant specialaus stovo arba jiems įtaisydavo medines kojas. Klavesinu buvo skambinama solo, kameriniuose ansambliuose, orkestre. Klavesino atmainos: klaviciteriumas, spinetas, virginalas.
Lietuvoje klavesinų atsirado XVII a. pradžioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių ir didikų rūmų ansambliuose, orkestruose buvo klavesino muzikantų ir mokytojų užsieniečių. Manoma, vienas pirmųjų klavesinus dirbo Kristijonas Donelaitis.
Klavesino meistras
Bartolomeo Cristofori
Klavesinas atsirado Vakarų Europoje iš psalteriumo. Seniausias išlikęs klavesino piešinys darytas 1440 m., seniausias aprašymas išlikęs nuo 1511 m. Plačiau vartotas iki XVIII a. pab., vėl išpopuliarėjo XX a. viduryje. Pirmieji klavesinai buvo sparno pavidalo, vėlesni panašūs į stačiakampį laisvąjį klavikordą. Apie XV a. nusistojo sparno forma. Didelius koncertinius klavesinus statydavo ant specialaus stovo arba jiems įtaisydavo medines kojas. Klavesinu buvo skambinama solo, kameriniuose ansambliuose, orkestre. Klavesino atmainos: klaviciteriumas, spinetas, virginalas.
Klavesino veikimo principas. 1 - galvutė, 2- veltinis, 3- dusiklis, 4- styga, 5- plektras arba plunksna, 6- langetė, 7- ašelė, 8- spyruoklė, 9- kirtiklis, 10- šaudyklė. A: dusiklis laiko stygą, kad nevirpėtų, B: sudavus per klavišą kirtiklis kyla aukštyn ir plektras užgauna stygą, C: plektras paleidžia stygą ir ji sukelia garsą, D: šaudyklė grąžina kirtiklį atgal neužgaunant stygos, o dusiklis stabdo stygos virpesiusXX a. II pusėje klavesinas tapo dažnu senovės muzikos ansamblių instrumentu. Klavesino muzikos solo koncertų surengė Giedrė Lukšaitė-Mrazkova, gastraliuojantys atlikėjai. Su kameriniais ansambliais klavesinu skambino Julius Andrejevas, Virginija Skaistė Dabkutė, Vytautas Korys, Gediminas Kviklys, Balys Vaitkus. Kūrinių klavesinui sukūrė Valentinas Bagdonas, Osvaldas Balakauskas. Klavesinu skambinti nuo 1982 m. mokoma Lietuvos konservatorijoje, (1992-2004 Lietuvos muzikos akademija, nuo 2004 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademija).
Fortepijonas.
Fortepijonas – klavišinis mu- zikos instrumentas, dažniau-
Svarbiausios fortepijono da-
lys: stygos, rezonansinė plokštė (deka), klavišinis mechanizmas ir medinis korpusas (futoras) su jame įtvirtinu metaliniu rėmu ir medine lenta – virbelbanku stygoms įtempti.
Fortepiono diapazonas. siai naudojamas koncertams. Fortepijonas išsiskiria dideliu diapazonu, turtingu tembru ir judria skambesio dinamika.
Svarbiausios fortepijono da-
lys: stygos, rezonansinė plokštė (deka), klavišinis mechanizmas ir medinis korpusas (futoras) su jame įtvirtinu metaliniu rėmu ir medine lenta – virbelbanku stygoms įtempti.
Fortepijonas turi nuo 214 iki 245 plieninių stygų. Pačių stygų skleidžiamas garsas nežymus, todėl jį sustiprina ir praturtina naujais obertonais mechaninis garso stiprintuvas – rezonansinė plokštė (deka). Ji gana stora (7-9 mm kraštuose, 9-11 mm viduryje), dažniausiai pagaminta iš eglės medienos. Geriausios (vadinamosios homogeninės) dekos suklijuojamos iš apytiksliai vienodo tankio ir tamprumo medžio lentelių.
Juo mažesnis dekos medžiagos tankis, tuo mažiau slopsta joje plintantys vir-
pesiai – garsas trunka ilgiau. Visa- da siekiama, kad garsas dekoje pa- siskirstytų kiek galima tolygiau, todėl prie jos, statmenai dekos medžio sluoksniams priklijuojami mediniai strypai, vadinami spyruoklėmis. Jie deką truputį išgaubia stygų kryptimi, todėl korpuse įklijuota deka tampa tampresnė, geriau atlaiko įtemptų stygų slėgį, daugiau stiprina garsą. Įtemptos stygos savo antruoju galu remiasi į deką medinėmis atramomis – štegais. Per štegus stygų virpesiai pasiekia deką, kuri rezonuodama juos sustiprina ir išspinduliuoja į aplinką, kartu praturtina tembrą savo rezonansiniais dažniais – formantėmis. Labai svarbu, kad fortepijono deka, vienu metu stiprindama daugybę garsų, neišryškintų klausai nemalonių, neharmoninių obertonų.
Fortepijono stygos įtempiamos vidutiniškai 700-750 N jėga (nuo 2000 N žemiausiame registre iki 440 N diskante). Bendras visų stygų įtempimas priklausomai nuo modelio siekia 150-200 kN (tai atitinka 15-20 tonų svorį). Tokį įtempimą gali atlaikyti tik labai stipri konstrukcija, todėl medinis instrumento korpusas sustiprinamas masyviu ketaus rėmu.
Mažėjant stygų storiui, silpnėja garso stiprumas, todėl 8-12 bosinių garsų stygos būna pavienės, tolesnių 12-16 garsų stygos dvigubos, likusios trigubos. Dvigubos ar trigubos stygos derinamos unisonu ir vadinamos chorais.
Fortepijono mechanizme būna ir stygų virpesius slopinančių dempferių sistema. Norint, kad rezonuotų visos stygos, ar siekiant sulieti pasažus ir harmonijas, dešiniuoju pedalu galima visus dempferius pakelti nuo stygų. Tik patys aukštieji garsai (apie 1,5 oktavos), kurie tyla labai greitai, būna be dempferių. Todėl šios stygos gali rezonuoti žemesnių garsų obertonus, tuo praturtindamos skambesį.
Kairiuoju pedalu pianistas gali pastumti visą klaviatūrą 2-3 cm į dešinę. Tada plaktukai užgauna tik vieną ar dvi choro stygas todėl garsas susilpnėja, kartu suminkštėja tembras, nes neužgautos stygos virpa tik rezonuodamos.
Juo mažesnis dekos medžiagos tankis, tuo mažiau slopsta joje plintantys vir-pesiai – garsas trunka ilgiau. Visa- da siekiama, kad garsas dekoje pa- siskirstytų kiek galima tolygiau, todėl prie jos, statmenai dekos medžio sluoksniams priklijuojami mediniai strypai, vadinami spyruoklėmis. Jie deką truputį išgaubia stygų kryptimi, todėl korpuse įklijuota deka tampa tampresnė, geriau atlaiko įtemptų stygų slėgį, daugiau stiprina garsą. Įtemptos stygos savo antruoju galu remiasi į deką medinėmis atramomis – štegais. Per štegus stygų virpesiai pasiekia deką, kuri rezonuodama juos sustiprina ir išspinduliuoja į aplinką, kartu praturtina tembrą savo rezonansiniais dažniais – formantėmis. Labai svarbu, kad fortepijono deka, vienu metu stiprindama daugybę garsų, neišryškintų klausai nemalonių, neharmoninių obertonų.
Fortepijono stygos įtempiamos vidutiniškai 700-750 N jėga (nuo 2000 N žemiausiame registre iki 440 N diskante). Bendras visų stygų įtempimas priklausomai nuo modelio siekia 150-200 kN (tai atitinka 15-20 tonų svorį). Tokį įtempimą gali atlaikyti tik labai stipri konstrukcija, todėl medinis instrumento korpusas sustiprinamas masyviu ketaus rėmu.
Mažėjant stygų storiui, silpnėja garso stiprumas, todėl 8-12 bosinių garsų stygos būna pavienės, tolesnių 12-16 garsų stygos dvigubos, likusios trigubos. Dvigubos ar trigubos stygos derinamos unisonu ir vadinamos chorais.
Fortepijono mechanizme būna ir stygų virpesius slopinančių dempferių sistema. Norint, kad rezonuotų visos stygos, ar siekiant sulieti pasažus ir harmonijas, dešiniuoju pedalu galima visus dempferius pakelti nuo stygų. Tik patys aukštieji garsai (apie 1,5 oktavos), kurie tyla labai greitai, būna be dempferių. Todėl šios stygos gali rezonuoti žemesnių garsų obertonus, tuo praturtindamos skambesį.Kairiuoju pedalu pianistas gali pastumti visą klaviatūrą 2-3 cm į dešinę. Tada plaktukai užgauna tik vieną ar dvi choro stygas todėl garsas susilpnėja, kartu suminkštėja tembras, nes neužgautos stygos virpa tik rezonuodamos.
